Vieną spalio mėnesio šeštadienio rytą, įprastoje vaikams ilgojo žygio vietoje (Verkių regioniniame parke, Kalvarijos kelyje) susirinko abiejų Valdorfo grupių šeimos. Išsidalinę žygio žemėlapius visi patraukė Mykolinių keliu.  Keliauninkų, arba Mykolo riterių laukė išbandymai – nusileisti nuo kalno atbulomis, įveikti kelio galą užsimerkus, perbristi upelį, surinkti dovanas iš gamtos(konkorėžius, giles, šakeles ir t.t,)

Mykolinių žvaigždės mandalai, pereiti per rąstą. Tai buvo susikaupimo, drąsos, stiprybės, valios ir pasitikėjimo pasauliu ir šalia esančiu, vidinės ištvermės reikalaujanti kelionė. Kelio gale laukė įšventinimas į šviesos riterius ir stiprybės gėrimas, pagamintas iš rudeninių uogų – spanguolių, bruknių, putino…. ir Mykolinių obuolių pyragas su žvaigždėmis…

Žygis atskleidė Mykolinių laikotarpio nuotaiką, kurią R. Štaineris įvardijo tokiais žodžiais:
„O gamta, tavo motiniškąją būtį
Nešioju savo valios širdyje.
Ir mano valios štai galia ugninė
Vis grūdina manosios dvasios siekius,
Kad rastųsi savimonė, kad oriai
Nešiočiau savyje save.”

Auklėtoja Šarūnė Bartė