Pasak psichologų, pyktis yra natūrali žmogaus emocija, kylanti, kai išgyvename tam tikrus jausmus – grėsmę, konfliktą, pažeminimą, išdavystę ir kt.

Vaikai (net ir naujagimiai) natūraliai jaučia pyktį, kai nepatenkinami jų poreikiai. Tačiau mokėdami pykti, jie dažnai nemoka to pykčio išreikšti tinkamu būdu. Matome, kaip supykę vaikai pradeda šaukti, mėtyti daiktus, kumščiuotis, spardytis ir kitaip agresyviai elgtis.

Suaugusiųjų pareiga išmokyti vaiką pyktį išreikšti tinkamais būdais, kurie nekenktų pačiam vaikui, aplinkai, nesužeistų, neskaudintų kitų.

Jei mažas vaikas pyksta, nereikia jo palikti vieno, sakyti „Nepyk“, „Pykti negražu“, „Jei pyksi, aš tavęs nemylėsiu“ ir panašiai. Nuslopintas, neišreikštas pyktis niekur nedingsta. Jis kaupiasi žmogaus viduje ir, pasak gydytojų, sukelia ligas.  Be to, tyrimai atskleidžia, kad vaikai, kurie linkę nuslopinti pyktį, dažniau neigiamai vertina save, nepasitiki savo gebėjimais, rečiau patiria gyvenimo džiaugsmą.

Nuo mažens reikėtų mokyti vaikus pyktį atpažinti, jį įvardinti. Taip pat labai svarbu atsirinkti priimtiniausius būdus, kaip tą pyktį tinkamai išreikšti. Juos galite išbandyti vaikui supykus arba aptarti  tada, kai vaikas būna geros nuotaikos.

Vieną įdomesnį pykčio išreiškimo aptarimų turėjome savo grupėje, kuomet įgyvendinant projektą „Knygele, draugaukim!“, svečiuose apsilankė Jono mama. Ji paskaityti vaikams išrinko knygą „Katulis ir pykčio maišelis“. Šios knygos pagrindinis veikėjas – katinėlis Katulis. Vieną rytą jis pabunda nekokios nuotakos ir pradeda lieti savo pyktį. Staiga netikėtai jis sutinka Nykštuką, kuris pasiūlo: „Išpūsk pyktį į maišelį, o tada pokštelėk kartelį!“. To katinėliui pakako ir jis atsikratė savo pykčio. Jei jums smalsu kas vyko toliau, pabandykite paklausti vaikų.

Tai tik vienas iš daugelio variantų, kuriuos galime pasiūlyti vaikams. Mes darželyje su vaikais išbandome įvairius būdus. Svarbu atsžvelgti į vaiko amžių, charakterio savybes, pykčio intensyvumą, vaiko fizinę būseną (pavargęs, alkanas). Vaikas turi žinoti, kad jį mylime ir priimame tokį, koks jis yra, tačiau neleisime, užvaldžius pykčiui, elgtis agresyviai savo ir kitų atžvilgiu.

Mūsų grupėje taip pat pasitaiko pykčio protrūkių. Atsižvelgdami į kiekieno vaiko individualias savybes, siūlome skirtingus būdus tam pykčiui išreikšti ar suvaldyti. Dalinames keletu būdų, kurie mums yra priimtini ir veiksmingi:

• Piešti (nupiešt, ką jauti, kodėl pyksti ir pan.);
• Giliai ir lėtai pakvėpuoti;
• Pasitraukti į nuošalesnę vietą ir pabūti atskirai;
• Pasižiūrėti pro langą;
• Apsiprausti veiduką vandeniu;
• Paplėšyti popieriaus lapą;
• Nuėjus prie veidrodžio parodyti savo pyktį (nieko negadinant);
• Kartais tiesiog apkabinti žmogų, kuriuo pasitiki.

Svarbu prisiminti, kad vaikai yra mūsų veidrodis ir dažniausiai juose pamatysime save ir savo elgesį atitinkamose situacijose.

Auklėtojos Romutė ir Vilma